DĖMESIO! Maloniai kviečiame į knygos „Betygalos Antanėlis“ pristatymą, kuris įvyks šių metų lapkričio17 dieną, 18 valandą, Vilniaus mokytojų namuose. Organizatoriai
Mes padainuosim dainų dainelę.
2011 m. spalio 22 d., šeštadienis
2011 m. spalio 19 d., trečiadienis
BETYGALA. ANTANĖLIS...TOLIAU – MAIRONIO METAI
Gerbiama Janina,
žinau, kad dabar gyvenate knygos pristatymo rūpesčiais. Pagalvojau, kad tas įvykis svarbus NE tiek dabarčiai, kiek - ATEIČIAI. Norėtųsi, jog pasinaudojus proga visos mintys, susijusios su Maironio metais, plačiai pasklistų, sulauktų talkininkų, taptų naujų darbų paskata.
Siunčiu savo pamąstymus, kaip laišką. Gal jį reikėtų išplatinti, atspausdinus ant popieriaus?..Tai būtų tokia ...kultūrinė provokacija ar užuomina...
Susitikę, aptarsime detaliau -
Pagarbiai -Juozas Nekrošius
Betygalos dangus mielas, artimas, pažįstamas..Jį savo gyvenimu aukštino Mokytojas. Visada gera atsikvėpti, kai padarytas darbas. Pastatyta rugių guba, iškultas žiemkenčių derlius, iškepta skani duona. Ir mes šį tą nuveikėme...Antanėlis, turbūt, pasakytų, na, ir išdrapakavot dirvonus, prišnekėjot, priūturiavote...Kai kas buvo, kai kas ne... Bet ačiū, kad susirinkome, kad susibūrėme, žiūrime toliau negu įžvelgia akys.
Visi mes laiko vergai. Ir niekam nėra perdaug jo duota...O laukti nebuvo kada...Arba - arba?
Ačiū, kad iniciatyvinė grupė, užčiuopusi betygaliečių jausmų nervą, nedelsė, pradėjo lyg ir iš nieko, tačiau iš karto sulaukė entuziastingo pritarimo, palaikymo, paramos.
X
Apie ką ši knyga? Apie Antanėlį?..Gal taip, gal ir ne.
Iš turimos ir nuolat pasipildinančios medžiagos buvo svarbu išsakyti paprastą, tačiau neginčyjamą tiesą:
Antanėlis – tai Betygala, o jis šios istorinės žemės vaikas, čiabuvis, valgęs jos duoną, gėręs jos šaltinių vandenį.
Neįmanoma paaukštinti kalno. Sakykime, Everestui pridėti kokį nors puskilometrį...Taip ir čia...Antanėlis šioj knygoje yra toks, koks jis buvo, kokį atsimename. Ir kokie mes patys esame.
Sambūrio idėja, bendruomenės talka – visos knygos ašis. Man žavu, kad daug betygaliečių tapo leidinio rėmėjais, o tuo pačiu ir aktyviais dalyviais. Juk tai tikrai betygališka knyga, kuri daugelyje šeimų bibliotekose bus padėta su didele pagarba. Tai ir žmogiško orumo, ir pasididžiavimo jausmas. Šiais laikais jo gėdytis tikrai nereikėtų...Jis – neįkainojami dvasios stiprybės vitaminai.
X
Sako, jog mokslininkai nuspėja būsimus žemės drebėjimus...O kas gresia Betygalai?..Neišsigąskite!
Dideli darbai ir didelė šlovė...Knyga apie Antanėlį – tik mūsų visų galių ir pilietiškumo anonsas, o gal ir kultūros obalsis.
2012 – ji skelbiami kaip MAIRONIO METAI!
Tai bent dovana betygaliečiams, taip bent išbandymo testas, tai bent valia valūžė fantazijai, kūrybiniam pakilimui, prasmingam darbui ir savo būties bei buities įprasminimui. Visą kultūringą Lietuvą turime teisę pakviesti į svečius, betygališkai primti, žinoma, apsišlavus, smėliuku pabarsčius visus takučius, kvepiant žemčiūgams.
Jau šiandien, nieko nedelsiant, vieni kitų turime klausti, ką mes galime ir turime padaryti,
kaip reikia sutvarkyti turimus muziejus, kultūros objektus, ką galime išleisti, kokias programas pasiūlysime, kokiais turistiniais maršrutais lydėsime svečius.
Maironio metais niekas neturi didesnio ir palankesnio šanso veiklai kaip Betygala.
Todėl laikas sukrusti, apsispręsti, susiburti talkon, pasinaudoti dėkinga proga.
Apsižvalgykime – nuo Mikalojaus Daukšos iki šių dienų. Ką turime, ką reikėtų naujai akcentuoti, kuo pasinaudoti?
Maironio pėdsakai Betygaloje labai ryškūs – literatūriniai, dvasiniai, istoriniai.
XIX amžiaus pabaigoje buvo pastatyta bene pirmoji Lietuvoje senelių prieglauda. Ją aprašė ir ja didžiavosi Maironis. Buvo sunkūs ir tamsūs metai, bet atjautai, žmoniškumui lėšų bei gerumo atsirado...Ką panašaus padarysime šiandien, kai dėmesys žmogui labai reikalingas?
Ką dovanosime svečiui, ką galėtų brangaus ir atmintino išsivežti iš Betygalos Maironio gerbėjas? Gal kokį leidinėlį, miniatiūrinį geriausių poeto dainų rinkinėlį, o taip pat Pasandravį, Dubysą, Šaltinėlį primenantį suvenyrą?
Maironio literatūrinės šaknys Betygalos žemėje gyvybingos...Gal surengti ciklą literatūrinių vakarų, skaitymų, seminarų, pasikviečiant poetus ar surengiant jau išėjusių Anapilin atminimo vakarus – poetinius skaitymus?
Mažai kam žinomas poetas kunigas Jonas Plankis...Gana prieštaringa asmenybė, bet įdomi, spalvinga, lyriška. Verta dėmesio nesenai išleista knyga ”RAMUNĖS IR EDELVEISAI“. Jo eilėse – Maironio dvasia, Dubysa, Betygalos žemė, istorija...
O kur Jonas Mačiukevičius, Zita Gaižauskaitė, kiti šios žemės kūrėjai? Nereikėtų pamiršti ir šių dienų literatų, kurie dabar rašo, spausdinasi, daugiau ar mažiau žinomi.
Ką tik pasirodė Antano Cibulskio geriausiųjų eilėraščių rinktinė „TAIP SUBYRAM Į SMĖLĮ“... „Literatūra ir menas“ tuoj pat labai pagarbiai paminėjo poeto eiles...Tai bene stipriausias POETINIS LYRINIS TENORAS mūsų žemės dainininkų gretose!
Įdomu ir reikšminga, jog šios knygos išleidimą skatino ir daug padėjo kunigas Egidijus Arnašius, šiuo metu kunigaujantis Airijoje. Beje, jis, paėmęs į rankas gitarą, su ten gyvenančiais tautiečiais dainuoja dainas, sukurtas betygaliečio poeto tekstais... Matote, kad Betygala MATOSI ir šiek tiek toliau negu kartais galvojame...
...Tad ir sakau, laikant rankose knygą „BETYGALOS ANTANĖLIS“ – laikas ir gera proga pakelti žvilgsnius į dangų, apsižvalgyti plačiau, visomis išgalėmis tęsti mūsų žemės šviesuolių darbus.
Geriausias būdas pagerbti Mokytoją, pasidžiaugti išleista knyga – tai paklausti savęs – KO DAR NEPADARĖME, KĄ GALIME PADARYTI SUTELKUS SAVO PROTUS IR GALIMYBES?
žinau, kad dabar gyvenate knygos pristatymo rūpesčiais. Pagalvojau, kad tas įvykis svarbus NE tiek dabarčiai, kiek - ATEIČIAI. Norėtųsi, jog pasinaudojus proga visos mintys, susijusios su Maironio metais, plačiai pasklistų, sulauktų talkininkų, taptų naujų darbų paskata.
Siunčiu savo pamąstymus, kaip laišką. Gal jį reikėtų išplatinti, atspausdinus ant popieriaus?..Tai būtų tokia ...kultūrinė provokacija ar užuomina...
Susitikę, aptarsime detaliau -
Pagarbiai -Juozas Nekrošius
Betygalos dangus mielas, artimas, pažįstamas..Jį savo gyvenimu aukštino Mokytojas. Visada gera atsikvėpti, kai padarytas darbas. Pastatyta rugių guba, iškultas žiemkenčių derlius, iškepta skani duona. Ir mes šį tą nuveikėme...Antanėlis, turbūt, pasakytų, na, ir išdrapakavot dirvonus, prišnekėjot, priūturiavote...Kai kas buvo, kai kas ne... Bet ačiū, kad susirinkome, kad susibūrėme, žiūrime toliau negu įžvelgia akys.
Visi mes laiko vergai. Ir niekam nėra perdaug jo duota...O laukti nebuvo kada...Arba - arba?
Ačiū, kad iniciatyvinė grupė, užčiuopusi betygaliečių jausmų nervą, nedelsė, pradėjo lyg ir iš nieko, tačiau iš karto sulaukė entuziastingo pritarimo, palaikymo, paramos.
X
Apie ką ši knyga? Apie Antanėlį?..Gal taip, gal ir ne.
Iš turimos ir nuolat pasipildinančios medžiagos buvo svarbu išsakyti paprastą, tačiau neginčyjamą tiesą:
Antanėlis – tai Betygala, o jis šios istorinės žemės vaikas, čiabuvis, valgęs jos duoną, gėręs jos šaltinių vandenį.
Neįmanoma paaukštinti kalno. Sakykime, Everestui pridėti kokį nors puskilometrį...Taip ir čia...Antanėlis šioj knygoje yra toks, koks jis buvo, kokį atsimename. Ir kokie mes patys esame.
Sambūrio idėja, bendruomenės talka – visos knygos ašis. Man žavu, kad daug betygaliečių tapo leidinio rėmėjais, o tuo pačiu ir aktyviais dalyviais. Juk tai tikrai betygališka knyga, kuri daugelyje šeimų bibliotekose bus padėta su didele pagarba. Tai ir žmogiško orumo, ir pasididžiavimo jausmas. Šiais laikais jo gėdytis tikrai nereikėtų...Jis – neįkainojami dvasios stiprybės vitaminai.
X
Sako, jog mokslininkai nuspėja būsimus žemės drebėjimus...O kas gresia Betygalai?..Neišsigąskite!
Dideli darbai ir didelė šlovė...Knyga apie Antanėlį – tik mūsų visų galių ir pilietiškumo anonsas, o gal ir kultūros obalsis.
2012 – ji skelbiami kaip MAIRONIO METAI!
Tai bent dovana betygaliečiams, taip bent išbandymo testas, tai bent valia valūžė fantazijai, kūrybiniam pakilimui, prasmingam darbui ir savo būties bei buities įprasminimui. Visą kultūringą Lietuvą turime teisę pakviesti į svečius, betygališkai primti, žinoma, apsišlavus, smėliuku pabarsčius visus takučius, kvepiant žemčiūgams.
Jau šiandien, nieko nedelsiant, vieni kitų turime klausti, ką mes galime ir turime padaryti,
kaip reikia sutvarkyti turimus muziejus, kultūros objektus, ką galime išleisti, kokias programas pasiūlysime, kokiais turistiniais maršrutais lydėsime svečius.
Maironio metais niekas neturi didesnio ir palankesnio šanso veiklai kaip Betygala.
Todėl laikas sukrusti, apsispręsti, susiburti talkon, pasinaudoti dėkinga proga.
Apsižvalgykime – nuo Mikalojaus Daukšos iki šių dienų. Ką turime, ką reikėtų naujai akcentuoti, kuo pasinaudoti?
Maironio pėdsakai Betygaloje labai ryškūs – literatūriniai, dvasiniai, istoriniai.
XIX amžiaus pabaigoje buvo pastatyta bene pirmoji Lietuvoje senelių prieglauda. Ją aprašė ir ja didžiavosi Maironis. Buvo sunkūs ir tamsūs metai, bet atjautai, žmoniškumui lėšų bei gerumo atsirado...Ką panašaus padarysime šiandien, kai dėmesys žmogui labai reikalingas?
Ką dovanosime svečiui, ką galėtų brangaus ir atmintino išsivežti iš Betygalos Maironio gerbėjas? Gal kokį leidinėlį, miniatiūrinį geriausių poeto dainų rinkinėlį, o taip pat Pasandravį, Dubysą, Šaltinėlį primenantį suvenyrą?
Maironio literatūrinės šaknys Betygalos žemėje gyvybingos...Gal surengti ciklą literatūrinių vakarų, skaitymų, seminarų, pasikviečiant poetus ar surengiant jau išėjusių Anapilin atminimo vakarus – poetinius skaitymus?
Mažai kam žinomas poetas kunigas Jonas Plankis...Gana prieštaringa asmenybė, bet įdomi, spalvinga, lyriška. Verta dėmesio nesenai išleista knyga ”RAMUNĖS IR EDELVEISAI“. Jo eilėse – Maironio dvasia, Dubysa, Betygalos žemė, istorija...
O kur Jonas Mačiukevičius, Zita Gaižauskaitė, kiti šios žemės kūrėjai? Nereikėtų pamiršti ir šių dienų literatų, kurie dabar rašo, spausdinasi, daugiau ar mažiau žinomi.
Ką tik pasirodė Antano Cibulskio geriausiųjų eilėraščių rinktinė „TAIP SUBYRAM Į SMĖLĮ“... „Literatūra ir menas“ tuoj pat labai pagarbiai paminėjo poeto eiles...Tai bene stipriausias POETINIS LYRINIS TENORAS mūsų žemės dainininkų gretose!
Įdomu ir reikšminga, jog šios knygos išleidimą skatino ir daug padėjo kunigas Egidijus Arnašius, šiuo metu kunigaujantis Airijoje. Beje, jis, paėmęs į rankas gitarą, su ten gyvenančiais tautiečiais dainuoja dainas, sukurtas betygaliečio poeto tekstais... Matote, kad Betygala MATOSI ir šiek tiek toliau negu kartais galvojame...
...Tad ir sakau, laikant rankose knygą „BETYGALOS ANTANĖLIS“ – laikas ir gera proga pakelti žvilgsnius į dangų, apsižvalgyti plačiau, visomis išgalėmis tęsti mūsų žemės šviesuolių darbus.
Geriausias būdas pagerbti Mokytoją, pasidžiaugti išleista knyga – tai paklausti savęs – KO DAR NEPADARĖME, KĄ GALIME PADARYTI SUTELKUS SAVO PROTUS IR GALIMYBES?
J.Nekrošiaus laiškas betygaliečiams
Mielieji,
Gražu, kad Jūs susirinkote istorinėje aikštėje, kur kiekvienas akmuo mena garbingą praeitį. Buvimas kartu – nepaprastai svarbus vyksmas, didis bendrumo jausmas. Jausti kaimyno petį, pažiūrėti vienas kitam į akis, paspausti ranką, nusišypsoti, pasakyti gerą žodį - tai begalo daug., tai taip žmogiška, ir taip nepaprasta! Ir taip mums visiems šiandien reikalinga.
Koks pats aukščiausias, sakyčiau, švenčiausias kultūros laipsnis? Tai MEILĖ savo gimtinei, savo Tėvynei, savo žemei.
Jau dabar ją purename, liečiame savo delnais, ruošiame purią vietą dirvoje - grūdui, daigui, gėlei, liaunam ąžuoliukui, vyšnaitei, obelaitei, serbentų kerui...
Kultūros ženklas, jos esmė ir pašaukimas – tai DIDYSIS SODINIMAS.
Visi žinokime ir suvokime, jog labai svarbu ir būtina sodinti gražias mintis, taurias svajones, kruopščiai prižiūrėti Betygalos tradicijas, papročius, nenulaužyti dorovės ir tyros sąžinės ūglių, jaunų atžalėlių, globoti pumpurais apkibusias šakas, prižiūrėti meilės, ištikimybės, lietuviškos šeimos darželius. Su rūtomis, lelijomis ir žemčiūgais.
Mes stiprūs, nenugalimi, jeigu esame kartu.
Betygalos Akropolis, kaip sakydavo Antanėlis, aukštinęs šios žemės dangų - tai Baltoji Katedra, Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas, Maironis ir kiti šio krašto šviesuoliai, visų betygališkių gyvenimai ir darbai..
Būkime orūs ir taurūs didžių darbų tesėjai.
Aušta dar vienas pavasaris. Šiek tiek vėlokas, tačiau savo charakteriu panašus į mus, - šiek tiek lėtokas, labai neskubantis, bet niekada nesulaikomas, nesustojantis, nuolatos dirbantis, laiku praskleidžiantis pumpurą, stropiai daiginantis miežio grūdą, maloniai pakviečiantis visas bitutes aplankyti žydinčias pievas, užpildyti medumi visas korių akutes...
O paskui...
Nusiprausiu šaltinio vandeniu,
Atsigersiu čiobrelių arbatos,
Užsilipsiu ant aukšto kalno,
Kur tėvų ir senelių kapai.
Prisiglausiu prie beržo kamieno,
Kaip prie brolio brangiausio krūtinės,
Ir išgirsiu sesulių dainą
Už Dubysos, toli parugėj.
Su gimtinės laukais kalbėsiuos,
Su miškais ir laukų kauburėliais.
Ir tik ašara – džiaugsmo ženklas -
Man ant skruosto ilgai nenudžius.
******************************
Juozas Nekrošius.
Vilnius,
2011 04 14
Gražu, kad Jūs susirinkote istorinėje aikštėje, kur kiekvienas akmuo mena garbingą praeitį. Buvimas kartu – nepaprastai svarbus vyksmas, didis bendrumo jausmas. Jausti kaimyno petį, pažiūrėti vienas kitam į akis, paspausti ranką, nusišypsoti, pasakyti gerą žodį - tai begalo daug., tai taip žmogiška, ir taip nepaprasta! Ir taip mums visiems šiandien reikalinga.
Koks pats aukščiausias, sakyčiau, švenčiausias kultūros laipsnis? Tai MEILĖ savo gimtinei, savo Tėvynei, savo žemei.
Jau dabar ją purename, liečiame savo delnais, ruošiame purią vietą dirvoje - grūdui, daigui, gėlei, liaunam ąžuoliukui, vyšnaitei, obelaitei, serbentų kerui...
Kultūros ženklas, jos esmė ir pašaukimas – tai DIDYSIS SODINIMAS.
Visi žinokime ir suvokime, jog labai svarbu ir būtina sodinti gražias mintis, taurias svajones, kruopščiai prižiūrėti Betygalos tradicijas, papročius, nenulaužyti dorovės ir tyros sąžinės ūglių, jaunų atžalėlių, globoti pumpurais apkibusias šakas, prižiūrėti meilės, ištikimybės, lietuviškos šeimos darželius. Su rūtomis, lelijomis ir žemčiūgais.
Mes stiprūs, nenugalimi, jeigu esame kartu.
Betygalos Akropolis, kaip sakydavo Antanėlis, aukštinęs šios žemės dangų - tai Baltoji Katedra, Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas, Maironis ir kiti šio krašto šviesuoliai, visų betygališkių gyvenimai ir darbai..
Būkime orūs ir taurūs didžių darbų tesėjai.
Aušta dar vienas pavasaris. Šiek tiek vėlokas, tačiau savo charakteriu panašus į mus, - šiek tiek lėtokas, labai neskubantis, bet niekada nesulaikomas, nesustojantis, nuolatos dirbantis, laiku praskleidžiantis pumpurą, stropiai daiginantis miežio grūdą, maloniai pakviečiantis visas bitutes aplankyti žydinčias pievas, užpildyti medumi visas korių akutes...
O paskui...
Nusiprausiu šaltinio vandeniu,
Atsigersiu čiobrelių arbatos,
Užsilipsiu ant aukšto kalno,
Kur tėvų ir senelių kapai.
Prisiglausiu prie beržo kamieno,
Kaip prie brolio brangiausio krūtinės,
Ir išgirsiu sesulių dainą
Už Dubysos, toli parugėj.
Su gimtinės laukais kalbėsiuos,
Su miškais ir laukų kauburėliais.
Ir tik ašara – džiaugsmo ženklas -
Man ant skruosto ilgai nenudžius.
******************************
Juozas Nekrošius.
Vilnius,
2011 04 14
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)