Mielieji, Gražu, kad Jūs susirinkote istorinėje aikštėje, kur kiekvienas akmuo mena garbingą praeitį. Buvimas kartu – nepaprastai svarbus vyksmas, didis bendrumo jausmas. Jausti kaimyno petį, pažiūrėti vienas kitam į akis, paspausti ranką, nusišypsoti, pasakyti gerą žodį - tai begalo daug., tai taip žmogiška, ir taip nepaprasta! Ir taip mums visiems šiandien reikalinga. Koks pats aukščiausias, sakyčiau, švenčiausias kultūros laipsnis? Tai MEILĖ savo gimtinei, savo Tėvynei, savo žemei. Jau dabar ją purename, liečiame savo delnais, ruošiame purią vietą dirvoje - grūdui, daigui, gėlei, liaunam ąžuoliukui, vyšnaitei, obelaitei, serbentų kerui... Kultūros ženklas, jos esmė ir pašaukimas – tai DIDYSIS SODINIMAS. Visi žinokime ir suvokime, jog labai svarbu ir būtina sodinti gražias mintis, taurias svajones, kruopščiai prižiūrėti Betygalos tradicijas, papročius, nenulaužyti dorovės ir tyros sąžinės ūglių, jaunų atžalėlių, globoti pumpurais apkibusias šakas, prižiūrėti meilės, ištikimybės, lietuviškos šeimos darželius. Su rūtomis, lelijomis ir žemčiūgais. Mes stiprūs, nenugalimi, jeigu esame kartu. Betygalos Akropolis, kaip sakydavo Antanėlis, aukštinęs šios žemės dangų - tai Baltoji Katedra, Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas, Maironis ir kiti šio krašto šviesuoliai, visų betygališkių gyvenimai ir darbai.. Būkime orūs ir taurūs didžių darbų tesėjai. Aušta dar vienas pavasaris. Šiek tiek vėlokas, tačiau savo charakteriu panašus į mus, - šiek tiek lėtokas, labai neskubantis, bet niekada nesulaikomas, nesustojantis, nuolatos dirbantis, laiku praskleidžiantis pumpurą, stropiai daiginantis miežio grūdą, maloniai pakviečiantis visas bitutes aplankyti žydinčias pievas, užpildyti medumi visas korių akutes... O paskui... Nusiprausiu šaltinio vandeniu, Atsigersiu čiobrelių arbatos, Užsilipsiu ant aukšto kalno, Kur tėvų ir senelių kapai. Prisiglausiu prie beržo kamieno, Kaip prie brolio brangiausio krūtinės, Ir išgirsiu sesulių dainą Už Dubysos, toli parugėj. Su gimtinės laukais kalbėsiuos, Su miškais ir laukų kauburėliais. Ir tik ašara – džiaugsmo ženklas - Man ant skruosto ilgai nenudžius. ****************************** Juozas Nekrošius. Vilnius, 2011 04 14